Greetings.lt

Ar myli mane? Aš neklausiu, ar mylėsi mane? Nežinia. Valandom savo skausmo juodžiausio. Tavo meiles viltim gyvenu!

Aš nežinau, ko liūdi mano siela, Aš nežinau kas pavergė mane, Man be tavęs gyventi nebemiela, Man be tavęs pasaulio nebėra…

Kai ašaros užtvindo mėlynas akis ir nieks nepasakys, Kad mano meilė niekad jau negrįš ir liks pasaulis praeity, Tol, kol ta ašara širdy paskęs toli toli toli…

Tu nerašyk daugiau žinučių… Nevargink rankų savo… Daugiau nešauk manęs vardu… Nes aš jau nebe tavo…

Mes išsiskirsim ir daugiau nesusitiksim, Kad patikai tu man ne paslaptis. Per daug karštai turbūt mylėjau, Galvojau ištisas dienas naktis. O meilė kaip gražiai ji skamba, bet mano širdyje tuščia vieta, Tu pasirodei mano gyvenime trumpam ir vėl dingai kaip tas šešėlis tamsoje. Kad myliu tave nepaslaptis… Gal nepatiko mano vardas, liūdnas juokas. Gal nemokėjo […]

Ilgiuos tavęs, ilgiuos lyg lengvo vėjo. Ateik ir karštus smilkinius paliesk. Ilgiuos tavęs lyg gurkšnio tyro oro. Per naktį prirūkytam kambary.

Viskas… aš tave praradau viskas… Nebus jau nieko daugiau… Išėjai, palikai ir iskaudinai, Išėjai nepasakes sudie… Palikai tik skausmą ir ašaras palikai. Širdį juk daviau, aš tau meilę ir šilumą, Tai kodėl gi mane palikai? Dovanojau tau savo širdy… Kaip matau, tau to buvo mažai…

Nori žinoti, kodėl aš pavydžiu? Viena iš priežasčių yra ta, jog aš bijau. Beprotiškai bijau, kad gali bučiuoti ne mane. Sakyti, jog myli, bet ne man. Džiaugtis ir liūdėti, bet ne kartu su manim. Bijau, kad už rankos gali laikyti ne mane. Pamatyti tave kitos glėbyje. Bijau, kad tavo meilės žodeliai bus ištarti ne man. […]

Tos ilgos naktys be mėnulio, Padangėj pilna debesų, Bet niekada aš netikėjau, Kad be tavęs bus taip sunku!

Kam mylėti, jei meilė skausminga? Kam mylėti, jei ji tik kančia? Kam man jausti tą jausmą aistringą, Jei tik ašaras lieju slapčia…

Atleisk, gyvenime ne taip jau būna, O aš nedaug tau blogo padariau… Tad stengiuosi iš kelio pasitraukti Vien tik todėl, kad būtų tau geriau…

Tavo veido švelnūs bruožai, Rankų šiluma, tavo mintys… Tavo žodžiai… Mano vienuma…

Ašarų upeliais plaukia dar viena diena, Išėjai “sudie” netaręs, O mano sieloj tuštuma…

Leisk paliesti tavo lūpas man paskutinį kartą, Leisk ištarti tyliai man tavo vardą, Leisk padovanoti akimirką tau paskutinę, Kurią man prisiminus skaudės krutinę.

O aš tikėjau tavo meile, Tikėjau žodžių gražumu… Bet visa tai tiktai apgaulė, Kaip sniegas vasaros laike…

Ko tu klausi? Prašai neliūdėti? Kam ieškai kas dingo seniai? Juk tu pats man neleidai mylėti, O dabar vėl kažko atėjai…

Ta svajonė, kur buvo manyje… Kur padėjo gyvent, svajot ir mylėt Tave – jos nebėra… Užglaistei savą neapykantą man, už tai, ką jutau, Būdama šalia Myliu Tave, giliai viduje…

Man širdį sopa nuo jausmų, Kuriuos giliai aš Tau jaučiu! Užmiršti jų aš negaliu, Nes mirsiu greitai aš be jų…

Tikėjau bučiniais ir žodžiais, Tikėjau meile aš tada. Bet niekad, niekad netikėjau, Kad liksiu skaudžiai apgauta…

Daugel ašarų išlieta… Daug karštų minčių… Atminimuose belieka… Žodžiai be raidžių…